Buvau Paryžiuj, norėjau pasiūlyti crazy-retro-bohemišką gyvenimą Paryžiuj. Ne visam laikui, bet mėnesį tikrai neatsibostų. Kiekvienas Paryžių aplankyti turėtų iki dvidešimt penkerių. Na, galbūt, kitą kart. Paryžiuje jaučiausi gerai. Susišnekėti ir pasikalbėti su kuo angliškai yra. Tai turistų irštva, taigi kokiame muziejuje ar viešbučio valgomajame įdomų pašnekesį gali turėti su žmogumi iš bet kurio žemyno. Atstovų iš Australijos ir Afrikos užkalbinti neteko. Buvau ir po Eifelio bokstu ir paryžietiškoj kampinėj. Dienos buvo šiltos bet trumpos. Muziejų nelankiau, bet buvau apsikirpti Paryžiuje. Lankiausi visokiose neturistinėse vietose, tam kad susipažinti su miestu, suprasti kas čia kaip, padaryti klaidų, kad kitą kartą sugrįžti kaip žinovui ir sutaupyti pinigų. Po keleto dienų Paryžių palikau. Vykau į Londoną. Londone jaučiausi nejaukiai ir alkanas. Visai kitaip negu pernai, kai pirmąkart gyvenime išvykau ir pamačiau užsienį, koks jis draugiškas ir supratingas. Šį kart mano british buvo visai sunykusi.
Keliaujant po Vokietiją buvo lengva suprasti ką ir kaip daro vokiečiai, kaip jie mąsto, kur link jie krypsta. Tą patį galiu pasakyti ir su Anglija bei anglais. Bet ką mąsto prancūzai ir kokie jie? Šito likau nesupratęs. Prancūzų galutinai nesupratau. Paklausus -Do you speak english? jie atsako, kad „esą“ little english. Aišku, čia jie kalba apie savo anglų kalbos žinias, bet britai supranta kitaip. Iš pradžių, įvažiuojant į šalį, galvojau, kad prancūzai tai kažkas tarpe tarp vokiečių ir anglų(kaip, pavyzdžiui, tarpe vyrų gali būti meilė), bet dabar, rašydamas šį tekstą tau, galvoju, kad per mažai pasaulio esu matęs, kad spręsčiau kas tai yra prancūzai. Galvoju ir dar visko kitko dabar, bet tai ne į temą(prancūzus).
Rašydamas valgau surį, plonai supjaustytą, taip kaip aš mėgstu ir prisegu savo nuotraukas iš Paryžiaus ir Londono.
Taip pat noriu pasveikinti su Šventomis Kalėdomis, pusgimtadieniu ir Naujaisiais metais. Nelinkėsiu nieko, kad neišsipildytų, to ko nereikėjo ir netrūko. Pasiiilgau.

Orevuar
Gulbė